Pramoginiai šokiai, kaip ir kiekviena meno šaka, reikalauja tam tikros aplinkos, etiketo, kultūros

Šokiai, kaip ir viskas gyvenime, vystėsi, kito. Laikui bėgant keitėsi kūno laikysena, šokio charakteris, figūros, netgi muzika, kol pagaliau nusistovėjo tokios šokio formos, kokios yra ir šiandien.

Minėti šokiai išlaikė laiko bandymą: po I pasaulinio karo šiuos šokius priėmė Tarptautinė šokių federacija, laikydama juos klasikiniais. Tie šokiai beveik visada įeina į tarptautinių, o taip pat ir atskini šalių konkursų-varžybų programas. Tokie konkursai – varžybos rengiami ir mūsų šalyje.

Iš kitos pusės — tokie šokiai, kaip bugivugi, kalipso ir panašūs, yra greit praeiną, „sezoniniai”. Ta šokiai, kurie gimė vakarų pasaulio kapitalistinio „auksinio jaunimo” užsimiršimo, blaškymosi, bėgimo nuo tikrovės aplinkoje. Tai prarasto Jausmo menui, estetikai ir nevaisingo ieškojimo išdava. Tai, pagaliau, išdava kapitalistinių kraštų valdančiųjų klasių politikos, siekiančios atitraukti jaunimą nuo gyvenimo problemų, reklamuojant ir skatinant įvairiausių atmainų abstrakcionizmą.

Lėtas valsas, kvikstepas, Vienos valsas, lėtas fokstrotas, tango ir rumba. Kiekvienas iš jų turi po keliolika ar keliasdešimt figūrų, išskyrus Vienos valsą, kuris teturi vos šešias. Lėtame valse priskaičiuojama net apie šimtą, tango ir lėtame fokstrote — po keliasdešimt figūrų. Aprašomų figūrų skaičius yra mažesnis, bet jų visai pakanka, kad būtų: galima gražiai pašokti, atlikti gana sudėtingus ir gražius figūrų junginius.

Pramoginiai šokiai, kaip ir kiekviena meno šaka, reikalauja tam tikros aplinkos, etiketo, kultūros. Kiekvienas žmogus, mokantis gerai šokti, turi mokėti ir gražiai elgtis šokių vakaruose. Nemalonu, kai salėje matai jaunuolį, susikišusį rankas į kišenes. Arba kartais, žiūrėk, mergina stovi, o šalia sėdi vyras ir visai jos „nemato”. Nedera per daug garsiai kalbėti, įmantriai laikytis, tuo norint atkreipti kitų dėmesį į save, nedera sėdėti kaip nors sudribus, užsidėjus koją ant kojos arba stovėti plačiai išsižergus. Iš viso bet koks pozavimas, noras išsiskirti iš kitų, nenatūrali laikysena, pigių, neskoningų sąmojų laidymas ir pan. Rodo ne tik kultūros stoką, bet ir vidinį tuštumą. Visur reikalingas saikas: visada atkreips aplinkinių dėmesį pabrėžtinas „laisvumas”, dažnai pereinąs nemandagumą arba net chuliganiškumą. Toks elgesys ir laikysena negali nesusilaukti pasmerkimo. Žmogus, kur jis bebūtų, — ar iškilmingame koncerte, šokių salėje, susirinkime, gatvėje visur privalo būti kuklus, paprastas, jo laikysena ir judesiai turi būti laisvi, nesuvaržyti. Šiuo klausimu galėtų pagelbėti šokių bateliai mergaitėms ir berniukams.